Tėvai imasi šios gudrybės, kad vaikai geriau valgytų, o apie pasekmes susimąsto tik tuomet, kai prasideda pykčio priepuoliai
Visi puikiai suprantame, kokiame pasaulyje gimė mūsų vaikai. Šiandien jau nieko nestebina išmaniųjų technologijų apsuptis kasdienybėje. Vieni tėvai ekranus riboja, kiti leidžia naudotis be saiko ir net pasitelkia į pagalbą norėdami, kad vaikas nesispyriodamas suvalgytų savo pietus. Kaip tokios gudrybės gali pakenkti ir kaip atsikratyti šios priklausomybės?
Savo žiniomis ir praktiniais patarimais dalijasi visuminio ugdymosi šeimai akademijos „Family Lab Academy“ edukologė Indrė Neimantė ir BLW metodo šalininkė, maisto gamybos entuziastė Simona Galdikienė.
Ar dažnai sulaukiate klausimų iš tėvų apie ekranų naudojimą valgymo metu?
Indrė: Iš tiesų tėvai dažnai klausia apskritai ekranų naudojimosi rekomendacijų ankstyvajame amžiuje. Neretai ir patys pripažįsta turintys priklausomybių nuo ekranų, pavyzdžiui, nuo nuolat įjungto televizoriaus fone. Tad dažnu atveju apie pasekmes susimąstoma tik tuomet, kai dingus ekranams prasideda pykčio priepuoliai.
Simona: Tikrai nemažai tėvų imasi šios „gudrybės“, kad vaikai geriau valgytų. Kurį laiką tai gali būti patogu, tačiau mažieji prie tokio valgymo labai greitai pripranta. Tuomet tėvai įžvelgia problemą ir klausia patarimų.
Ar dažnai tėvai griebiasi filmukų norėdami, kad jų vaikai valgytų? Ar tai veikia ir kodėl?
Indrė: Tėvai rūpinasi vaikais, nori, kad jie valgytų ir augtų sveiki, tad imasi visų įmanomų priemonių, kad pasiektų tikslą. Neretai anksčiau ar vėliau tėvai pasirenka ekranus valgymo metu. Trumpuoju periodu tai veikia, tačiau pastebima, kad po kurio laiko tai tampa įprasta, tad vaikas nebevalgo net ir rodant filmukus.
Simona: Čia galimi du variantai. Pirmasis – tėvai, kurie tai daro netyčia, pavyzdžiui, jiems tiesiog įprasta, kad namuose nuolat įjungtas televizorius. Tokiu atveju vaiko valgymui įjungtas ekranas gali neturėti įtakos, nes nuolatinis televizoriaus garsas fone jam jau įprastas. Antrasis – tėvai, kurie tai daro sąmoningai, norėdami užtikrinti, kad vaikas liktų sotus. Tokiu atveju ekranai valgymo metu veikia, bet neilgam.
Kas už viso to slypi? Su kokiomis problemomis susiduriama?
Indrė: Po to, kai pajaučiame, kad filmukai nebeveikia ir vaikas vis tiek atsisako valgyti, prie viso to dar prisideda ir pykčio priepuoliai. Kaip su jais susitvarkyti? Visų pirma, ramiai ir kantriai laukite, nemoralizuokite. Vaikai supranta, kodėl taip elgiatės. Protestuoja ne dėl to, kad nesupranta, o todėl, kad tai nepatinka. Tad jokie paaiškinimai nepadės, kol vaikas nenurims. Verčiau apkabinkime, padėkime paleisti pyktį, jo neužgniaužti, o tuomet pereikime prie ramaus pokalbio ir situacijos analizės.
Simona: Vystosi priklausomybė, nes nuolat sudaroma sąsaja maistas arba valgymas lygu ekranas. Vaikas netenka galimybės mokytis savarankiško valgymo, nesukoncentruoja dėmesio į maistą, suvalgo maisto kiekį ne pagal poreikį. Ilgainiui gali išsivystyti valgymo sutrikimai.
Kuo pakeisti ekranus, kaip sudominti vaikus, kad jie valgytų? Kokios gudrybės nevalgiukams?
Indrė: Pabandykite kartu gaminti, įtraukti vaikus į procesą – įdėti, suberti, maišyti ir panašiai. Galbūt paties gamintas maistas vaikui pasirodys patrauklesnis. Taip pat įtraukite pasakų skaitymą arba sukurkite istorijas patys apie tai, kaip vaikai valgo, gauna energijos, auga sveiki ir atranda naujų skonių. Žaidimai yra patraukliausias būdas vaikams mokytis, tad imituokite kavines, padavėjus ir virėjus – atraskite būdą, kuris tiktų būtent jūsų vaikui.
vaikui pasirodys patrauklesnis. Taip pat įtraukite pasakų skaitymą arba sukurkite istorijas patys apie tai, kaip vaikai valgo, gauna energijos, auga sveiki ir atranda naujų skonių. Žaidimai yra patraukliausias būdas vaikams mokytis, tad imituokite kavines, padavėjus ir virėjus – atraskite būdą, kuris tiktų būtent jūsų vaikui.
Nevalgiukų tėvams palinkėsiu kantrybės. Taip pat valgymo metu siūlau nevartoti tokių frazių:
- Tu toks nešvarus/ Šitaip priterliojai/ Duok – nuvalysiu (nuvalome po valgymo, leidžiame vaikui pažindintis su maistu ir jį tyrinėti).
- Tikrai nori dar? Juk tiek daug suvalgei (stenkitės pasikliauti vaiko apetitu, jie puikiai jaučia, kiek maisto jiems tuo metu reikia).
- Kodėl tu nevalgai šito maisto? Juk tai mėgsta visi vaikai (pasikliaukite vaiko pasirinkimu, visi vaikai skirtingi, stenkimės nelyginti vaikų tarpusavyje).
- Pats paprašei šito maisto, tai dabar ir valgyk (nenorėkite, kad vaikas jaustųsi kaltas dėl to, jog jam kažkas neskanu. Mes, suaugę, taip pat ne viską mėgstame).
- Gausi desertą tik tada, kai suvalgysi šį maistą (formuojamas neteisingas supratimas, kad desertas yra apdovanojimas už „atliktą darbą“).
Ką daryti, jei jau kitaip nebevalgo? Kaip atpratinti?
Indrė: Kelias atgal nėra lengvas ir greitas. Todėl čia svarbiausia – kantrybė. Pirmi kartai pašalinus ekranus gali būti kupini nepasitenkinimo, tačiau stenkitės laikytis savo plano. Vieniems užtenka savaitės, kitiems reikia daugiau laiko, tačiau atpratinti tikrai įmanoma.
Simona: Eikite mažais žingsneliais link tikslo. Iš pradžių – trumpesnis ekrano laikas ir galbūt filmukas galėtų būti apie maistą. Kitą kartą galima vietoje ekrano pasiūlyti „valgymo draugą“. Sakoma, kad naujam įpročiui suformuoti reikia maždaug 20 kartų, tad linkiu kantrybės ir nepamirškite, kad viskas įmanoma!
Ar yra teigiamų dalykų tarp valgymo ir ekranų naudojimo?
Indrė: Valgymas turėtų būti kaip šeimos ritualas, kuomet susikoncentruojama į maistą, todėl dėmesio nukreipimas į ekranus ar kitas veiklas priveda prie išsiblaškymo ir savo paties kūno nejautimo.
Simona: Valgymo metu, deja, bet ne. Tyrimai parodė, kad net suaugę žmonės, valgydami prie ekranų, suvartoja daugiau maisto ir renkasi mažiau organizmui naudingus patiekalus. Įsivaizduokite, kaip tai veikia mažuosius, kurie tik mokosi pažinti savo kūną ir išgirsti organizmo siunčiamus signalus. Tegul valgymo laikas lieka mėgavimuisi maistu ir šeimos tarpusavio ryšio stiprinimui.